Sėkminės Degsniuose, 2017

„Nebūk piktas pats, tai ir piktasis tau nieko nedarys“, – sako patarlė.

Pavasariui baigiantis po didžiųjų darbų visuomet ateina trumpas atokvėpis. Javai ir daržovės pasėti, o šienapjūtė dar neprasidėjo. Miškas jau žalias ir pievose kur kur geltonuoja kiaulpienės. Gali rūgštyniauti, gali dilgėliauti, ir gyvuliams ne badas. Čia pat vasara. Ir smagu, ir baugu: ar neužpuls javų rūdys ir amaras, o bandos – vilkai ir ligos… Ir eina iš kartos į kartą pamokymai, gyvu pavyzdžiu rodoma, kaip tinkamu elgesiu, gerumu ir dosnumu išsaugoti namų laimę. Sekminėmis baigiasi Velykų laikas. Per Sekminės visame krikščioniškame pasaulyje švenčiama Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė. XX a. pradžioje Aukštaitijoje Sekminių ruoša prasidėdavo jau šeštadienį. Šią dieną kai kur šventa laikė, kaip ir berželius, kuriais užkvipdavo sodybos. Netgi sakydavo: beržas – Dievo medis, visas nuodėmes atleidžia. Miške per tankiai sudygusius medelius praretindavo ir parsinešę statė lauke tarsi sargybinius abipus kiemo vartų, o kambaryje – gale lovos, kaišė šakeles už sijų, kai kas klėties duris puošė. Beržo šakelių reikia ir bandai apvainikuoti. Ir bažnyčioje prie altoriaus berželiai žaliuoja. Sekminės buvo ir senų, ir mažų šventė. Žmonės darydavo „samborius“ – sudėtines vaišes. Iš anksto supildavo miežius ir, pasidarę alaus, pasiėmę lašinių bryzelį, kiaušinių, sekmadienį po pietų rinkosi į sutartą vietą.

Šiltą birželio 4-osios popietę Žiobiškio ir Degsnių kaimų (Rokiškio kaim. sen.) gyventojai susirinko į degsniečių Vytauto ir Sigitos Kirstukų sodybą švęsti Sekminių. Žiobiškio krašto folkloro ansamblis „Vengerinė“ visus kvietė linksmintis. Buvo surengtos pjovėjų varžytuvės. Savo jėgas išbandė ir Degsnių kaimo gyventojas Jonas Kirstukas – pats vyriausias pjovėjas. Aštuoniasdešimt penktus metus beskaičiuojantis senolis visus sužavėjo ištverme, lygia ir dailia pradalgę.

Visi varžytuvių dalyviai buvo apdovanoti atminimo dovanėlėmis. Pasivaržę, padainavę ir pašokę visi kartu susėdome prie bendro stalo, vaišinomės Viliaus Pliuškio kepta kiaušiniene, pasidalinome su kaimynais atsineštomis vaišėmis, atleidome vienas kitam smulkias skriaudas. Taip visi su visais susitaikę, žiūrėdami į vešliai sužėlusias pievas, į lyg jūra banguojančius rugius, džiaugėmės maloniu bendravimu, šilta ir saulėta popiete.

Virginija Ardavičienė

Žiobiškio filialo vyresn. bibliotekininkė